Valio, kad yra Menų spaustuvė. Valio, kad joje vykdoma programa „Atvira erdvė“. Atvira viskam – talentui ir kičui, mohikanui ir novicijui, natūrai ir apsimetinėjimui, idėjoms ir veiksmams, kitaip tariant – eksperimentams. Valio todėl, kad be jos kai kurios idėjos gimtų ir mirtų tik mintyse. Todėl, kad pražiopsotume drąsius ir bailius talentus ir leistume jiems tyliai išblėsti kur nors biure. Todėl, kad būrys jaunų žmonių gal nuobodžiautų kur nors kavinėje, minkytųsi klube, šlifuotų gatves vietoje įtempto sėdėjimo Juodojoje salėje, kurioje „Atviros erdvės“ eksperimentatorių pagalba galima pačiam sau atverti savąjį jausmų ir minčių pasaulį.

       Spalio 20 d. Juodojoje salėje žiūrovams buvo pristatytas dar vienas eksperimentas, t.y. šokio spektaklis, kuris kokioje Prancūzijoje ar Britanijoje gal net būtų palaikytas seniena ar bent jau įprastu dalyku, o mūsuose – šviežia naujiena. Turiu omenyje Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus spektaklį „Feel-link“, sukurtą bandant suvienyti du stilius – šiuolaikinį sceninį ir gatvės šokį.

       1992 m. choreografas Vytis Jankauskas savo „Triptike“ jau bandė jungti breiko ir šiuolaikinio šokio judesius – tada tai buvo tikras eksperimentas. Bet jau užaugo ištisa karta šio spektakliuko nei mačiusi, nei girdėjusi, tad tenka „Fee-link“ pavadinti dar vienu bandymu žengti pirmąjį žingsnį į kitose šalyse jau kiek išklampotą erdvę.

       Išties, „Feel-link“ kol kas vadinčiau tik bandymu - geru, pavykusiu, nutiesiančiu kelią naujiems ieškojimams, bet vis tik bandymu. Lietuvos šokio kūrėjau scenoje kalba apie du dalykus: mono spektakliuose – apie meilės paieškas (dažniausiai nelaimingas), duetuose – apie meilę (dažniausiai nelaimingą), masiniuose šokiuose – apie gyvenimo (dažniausiai nelaimingo) filosofiją. Naujasis spektaklis – ne išimtis, tik nelaimingų nuojautų jame buvo kiek mažiau. Tačiau „Feel-link“ struktūra, jo dramaturginė pusė pasirodė ganėtinai stipri. Pasakojimo apie besimezgančius jausmus traukinukas riedėjo tradiciniais bėgiais, vienok kūrėjai išvengė struktūrinių klišių, o režisūrines duobutes puikiai maskavo išskirtinai įdomus ir stiprus šviesų dizainas (nors jo autorius nenurodytas, tačiau slapti šaltiniai pakuždėjo, jog šviesas spektakliui kūrė E.S.). Tiesa, pastarasis kartais atrodė tarsi atitrūkstantis nuo spektaklio veiksmo, gožiantis jį, savitikslis, bet tai vienas iš elementų, kuris, kaip sakoma, turi „susigyventi“ su scenos veiksmu.

       Spektaklio atlikėjai A.Gudaitė ir L.Žakevičius verti pagyrimo už savąjį bandymą suteikti pirminėms idėjoms įdomią formą. Abudu pasirodė neblogais atlikėjais, nors jausmingoji spektaklio pusė – ypač vyriškoji – pasirodė kiek sekloka, ne visada pateisinama, pagrįsta klišėmis. Daug labiau dėmesį traukė stilistinė spektaklio pusė. Joje dominavo šiuolaikinis, o ne gatvės šokis, tarsi abu choreografai žūt būt būtų stengęsi pridengti savo pirminį ir greičiausiai stipresnį pasirengimą. Būtent ryškesnių, drąsesnių gatvės šokio apraiškų ir pasigedau, o šiuolaikinis šokis atrodė skurdokas. Gal tai lėmė paplitusi nuomonė, kad urbanistinis šokio stilius tinka tik gatvei, gal dar breiko ir hip hopo varžytuvėms, bet jokiu būdu ne scenai ir dargi siužetiniam spektakliui?

       Bendra spektaklio choreografija pasirodė vientisa, pasikartojantys epizodai sustiprino emocinę pusę, atskleidė jausmų raidą, padvelkė jausmų rutinizavimo ir išblėsimo nuojauta. Daugelis choreografinių sprendimų buvo įdomūs, nors ir neoriginalūs, bet tinkamai sudėlioti, kad atskleistų dramatiškąją spektaklio pusę. Stebėti abiejų atlikėjų šokį buvo malonu – sklandus judesys, apsieita be dėmesį uzurpuojančių triukų, be tuščio didžiavimosi savo galimybėmis. A.Gudaitė sumaniai suderino švelniąją – moteriškąją – plastiką su labiau maskulinistiniais hip hopo judesiais. L.Žakevičius nenustelbė jos savo vyriška jėga, liko tarsi šokėjos šešėlyje, labiau asistuojančiu nei dominuojančiu veikėju.

        Manyčiau, kad spektakliui dar reikėtų „pabręsti“, atlikėjams paieškoti ryškesnių emocinių atspalvių, rasti pateisinimų kai kurioms detalėms (konteinerių panaudojimas, išėjimai iš scenos, šviesų blyksniai ir „takai“). Tačiau tikiuosi, jog „Feel-link“ taps atsparos tašku tolesniuose urbanistinio ir šiuolaikinio šokio samplaikos ieškojimuose ir kitų kūrėjų darbuose.

        Tam ir yra „Atvira erdvė“.