Kovo 24 ir 25 dienomis, tiksliau – vakarais, Menų spaustuvės Juodojoje salėje siautėjo jaunieji choreografai. Tiesą sakant, žodis „siautėjo“ čia ne itin tinka, nes tikro siautėjimo ir nebuvo – trys spektakliai buvo ganėtinai santūrūs, kupini filosofavimo. O ir žodis „jaunieji“ rašant apie Lietuvos šiuolaikinį šokį nebūtinas – dar kol kas nei senų, nei pagyvenusių choreografų neturime.

        Tad pasitaisau: ... Juodojoje salėje savo spektaklius rodė trys choreografės: Erika Vizbaraitė, Jekaterina Deineko ir Giedrė Ubartaitė.

       Kūrinio „NO AI DI“ žanrą taikliai apibūdino festivalio NOA (Naujosios operos akcija) rengėjai (o gal jo autorės?) – „šokio opera“. Šį spektaklį sukūrė trys lygiavertės kūrėjos: kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, režisierė Sonata Visockaitė ir choreografė E.Vizabaraitė. Pastaroji pasirodė ne tik kaip šokėja ir judesio kūrėja, bet taip pat ir kaip studentė – „NO AI DI“ yra jos baigiamasis kūrybinis magistro darbas. E.Vizabaraitė dėl motinystės atostogų negalėjo parodyti savojo magistro darbo 2009 m. pavasarį kartu su savo bendrakursiais Paulium Tamole, Agne Ramanauskaite, Vaiva Užaite ir Dovile Petkūnaite. Manau, kad tai jai išėjo tik į naudą – „NO AI DI“, patekęs į festivalio aplinką, pasirodė gerokai solidesnis, labiau išbaigtas, nepaviršutiniškas ir beveik nestudentiškas.

        Nesu šiuolaikinės muzikos žinovė, tačiau su malonumu klausiau R.Mačiliūnaitės muzikos, kurią atliko dvi dainininkės (Nora Petročenko – Kalno dvasia ir pati kompozitorė R.Mačiliūnaitė, įkūnijusi Šamanės balsą) ir trys muzikantės: Ingrida Spalinskaitė (perkusija, kanklės), Gabrielė Samolytė (violončelė), Ana Ablamonova (dambreliai). Dirigavo Ričardas Šumila. Muzika nešte nešė – tiek joje buvo erdvės, laiko, apmąstymų, dvasios virpesių. Specialių technologinių efektų sustiprinti dainininkių balsai skambėjo it aidas kalnuose.

       „NO AI DI“ – tai pasakojimas apie seną vienišą mirties prisiartinimą jaučiančią šamanę. Santūri, bet išraiškinga Romano ir Dmitrijaus Timofejevų scenografija leido suvokti jos kopimą į kalną kaip žmogaus artėjimo prie gyvenimo pabaigos įvaizdį.

       Choreografei teko itin sunki užduotis – prilyginti judesį balsui, rasti galimybę jam pakilti ir aidėti, pasekti seną mitą taip pat, kaip tai galima papasakoti žodžiais. Keturios šokėjos (A.Ramanauskaitė, E.Vizbaraitė, Giedrė Ubartaitė, Edita Stundytė), aprengtos santūriais Rūtos Biliūnaitės sukurtais kostiumais, buvo nuasmenintos ir veikiau jautė nei pasakojo istoriją. Kartais jos judėjo it sapne, priminė besisukančius ir suglembančius sniego sūkurius, o folklorinį šokį – atvirkščiai – atliko gyvai ir temperamentingai, vikriai tripinėdamos ryškiai raudonais minkštaauliais apautomis kojomis. 

        Nors choreografė nebuvo itin originali, naudojo dažniausiai simetrišką frontalinį piešinį, gan tradiciškai derino tarpusavyje improvizuoto ir įtvirtinto šokio epizodus, tačiau choreografinė spektaklio dalis nepasirodė monotoniška. Vykusiai E.Vizbaraitė prie šokio priderino ir Šamanės (S.Visockaitė) judesius, taip sukurdama vientisumo įspūdį, glaudžiau suderindama dainavimą ir judėjimą. Jos stilistikoje buvo galima įžvelgti kurso vadovės choreografės Airos Naginevičiūtės stiliaus atgarsius, tačiau E.Vizabaraitės choreografija vis tik turėjo savą „kvapą“. Šokėjoms galima tik prikišti šiokią tokią sinchronizacijos stoką grupiniuose šokiuose ir nuolatinį dėbsojimą žemyn nuleidus akis.

       Dabar jau galima teigti, kad E.Vizbaraitė šiuo spektakliu užsirekomendavo kaip iš studentiško luobo bebaigianti išsilukštenti įdomi ir išraiškinga choreografė, galinti originaliai mastyti. Šie jos bruožai buvo pastebimi ir ankstesnėse studentiškose miniatiūrose, tačiau baigiamasis magistro darbas pareikalavo iš jos daugiau jėgų ir kūrybiškumo. Ir pelnytai egzaminų komisijos buvo įvertintas teigiamai.

        Kovo 25 d. Juodojoje salėje pasirodė dvi mėgėjiškos trupės, priklausančios studijai „Kinesfera“ – Jekaterinos Deineko vadovaujama ir jau ne kartą matyta trupė „Baltas vėjas“ ir dar visai jaunas pirmąkart viešumoje pasirodęs kolektyvas „Vėjo musės“, kuriam vadovauja Giedrė Ubartaitė.

        „Baltas vėjas“ scenoje kartu su šiuolaikinio folkloro muzikos grupe „Liberte“ (vadovė – Ana Babuškina) kūrė vyksmą, pavadintą „Takumas“. Septynios šokėjos, kartais improvizuodamos, o kartais – šokdamos choreografės J.Deineko sukurtas judesių sekas, bandė vizualizuoti muziką. Grupinis šokis buvo įdomesnis, stabilesnis, vientisesnis nei gan chaotiškos, visiškai kitos stilistikos ir kartais net primityvumu devlkiančios improvizacijos. Šokėjos nestokojo ekspresijos, buvo patrauklios savo nuoširdumu, kuris kartais liete išsiliedavo scenoje ir priversdavo atlaidžiau žiūrėti į sinchroniškumo ir šokio technikos trūkumus, muzikos dvasios ir ritmikos nepaisymą. Kiek trikdė trupės solistė Aida Maksvytytė, kurios manieringai sukiojami riešai ir pėdos, suvaržytas judesys smarkiai disponavo su kitų trupės narių judėjimo stiliumi.

        Bene silpniausia „Takumo“ pusė – labai nevykę, šokėjų figūras gadinantys kostiumai, sukurti tarsi iš atliekų, draiskanų, apkarstyti bereikalingomis detalėmis ir maskatuojančiomis „uodegomis“, gerokai trukdančiomis šokti (kostiumų kūrėjos – Simona Finkelšteinaitė ir Julija Charsikaitė). Netinkamas buvo ir spektaklio apšveitimas, įspraudęs šokėjus į juodos tamsos apribotą nedidelę erdvę, tarsi atkertantis jas ne tik nuo muzikantų, bet ir nuo žiūrovų.

       Visiškai kitoks buvo „Vėjo musių“ pasirodymas – tarsi gaivus oro gūsis, kurio sulauki prisėdęs po medžiu karštą vasaros dieną. Regis, viskas aplink sušvinta kitaip. Jauna choreografė G.Ubartaitė iki šiol buvo matoma tik kaip Vyčio Jankausko šokio teatro šokėja („Budėjimai“), šmėkštelėjusi „Bičių sąskrydyje“ (kurį ji pati ir organizuoja) su miniatiūra „Susna“.

       Menų spaustuvėje parodytoje choreografinėje miniatiūroje „Paunksmė“ dalyvavo pati choreografė ir penkios šokėjos. Miniatiūros choreografija buvo apgalvota ir išbaigta, originali ir neperkrauta efektais ar giliamintiškumu. Stebino mėgėjų trupės narių itin geras pasirengimas, muzikalumas, tarpusavio bendradarbiavimas, tai, kas vadinama vienas kito jautimu. Ir jokių klaidų ar neišbaigtumo, tokio būdingo mėgėjiškam šokiui.

        Spektakliukyje naudojami obuoliai tapo tarsi viso ko pradžios simboliu – iš obuolio gimsta sėkla, iš jos išauga medis, kuris vėl duoda obuolius. Gyvenimo tėkmės metafora buvo vos juntama, pateikiama tarsi apčiuopomis, bet tuo pat metu pastebima. Jaunoji choreografė negožė šokėjų, veikiau atliko vedlės vaidmenį. Vienaip ar kitaip surikiuodama atlikėjas jis suvaldė nemažą Juodosios salės erdvę ir tuo pat metu nesuspaudė jų į sinchroniškai judančiųjų būrelį. Čia reikėtų paminėti tą patį priekaištą nevykusiam apšvietimui, taip pat, kaip ir „Takume“, suspaudusiam erdvę iki klaustrofobiją keliančių matmenų.

       G.Ubartaitė nėra nei profesionali šokėja, nei choreografė. Bet kūrybiškumas, matyt, pulsuoja jos kraujyje. Tai skatina tikėtis, jog ateityje ši mergina nepraras ryšio su šokiu, imsis ir drąsesnių projektų, o gal net išsiugdys savąjį stiprų ir įdomų kolektyvą.

Nors visų trijų spektaklių choreografės ir idėjos buvo skirtingos, bet abu vakarus vienijo panaši nuotaika – kupina tikrų ar išvargtų apmąstymų, seniokiškos depresijos. Keistoka, kai jauni žmonės ima filosofuoti apie dar mažai pažintą ir net ne savą gyvenimą, dangsto viską aplink juodomis skraistėmis ir kartoja žodį „begalybė“. Savojo kiemo mentalitetas? Krizė? Savos patirties baimė ir jos menkinimas? Ar vis tik mąstymo originalumo stoka?

O norėjosi, kad  jaunieji siaustų... Juk jauni!

Vita Mozūraitė