Prisipažinsiu, kad iš daugybės kūrinių, sukurtų apie Kazanovą, man labiausiai patinka Frederiko Felinio „Casanova“ ir pagrindinis Donaldo Sutherlando suvaidintas šio filmo personažas, kuris nuoširdžiai įsižeidžia kaskart, kai jo seksualiniai gebėjimai vertinami labiau nei literatūriniai ar moksliniai. Išties, nuo pat devyniolikto amžius vidurio Kazanovos vardas yra tapęs viliotojo, amžinojo meilužio sinonimu, o kiti jo gebėjimai bei pomėgiai prisimenami itin retai.

       Todėl, matyt, neverta stebėtis, kad belgų choreografas Davidas Sonnenbluckas, kurdamas baletą „Kazanova“, taip pat pastebėjo tą vienintelį protagonisto bruožą – silpnybę moterims. Spektaklio premjera įvyko 2011 m. kovo mėnesį Vanemuine teatre (Tartu, Estija), o rugsėjo 27 d. Vilniaus žiūrovai taip pat galėjo išvysti šį baletą Ūkio banko teatro arenoje.

       Kai choreografas ar režisierius pasirenka vieną ar kitą temą ar siužetą, norisi sužinoti, kas jį patraukė ir ką jis ketina pasakyti žiūrovui, kuo svarbus pagrindinis veikėjas bei jo istorija kūrėjui. Kazanovos, kaip moterų viliotojo, personažas jau ne vieną kartą apkeliavo kino ir televizijos ekranus ir teatrų scenas, tad ką dar naujo galima pasakyti apie tokią siaurą veiklos sferą?

        Spektaklio programėlėje cituojami D.Sonneblucko žodžiai, jog jis mėgsta kurti jausmingus kūrinius, o Kazanova ir jausmingumas – neatsiejami. Taigi, nieko naujo pasakyti ir nesirengta, tiesiog, perskaitęs knygą (nenurodoma, kokią), choreografas ryžosi mums dar kartą priminti, jog buvo toks lovelasas. O kadangi jokios rišlios istorijos nėra, vien tik jausmai, tai ir „Kazanovos“ siužetas – paprastutis: tarp dviejų corps-de-ballet šokių į sceną iškilniai vilkdama šleifą įžingsniuoja eilinė dama, pusnuogis džentelmenas paslaugiai padeda jai išlipti iš sijono, jiedu pašoka duetą – dama plačiai žargsto kojas ir vis taikosi jomis apkabinti kavalierių. Sprendžiant iš visko, labai stengtis džentelmenui ir nereikia – damos iš sijonų vaduojasi kartais net greičiau nei jis ištiesia joms ranką. O ir kavalierius ne visada buvo Kazanova, tiesą sakant, kiti damoms pagelbėjo netgi dažniau.

        Taigi, siužetą galime palikti nuošalėje – jokių minčių jis nekelia. Kaip ir vaidmenų kūrimas bei atlikimas. Kazanovos vaidmenį atliko Collinas Thomas Maggsas, tačiau be techniškai gero šokimo ir standartinių baleto herojaus pozų daugiau nieko ypatingo apie jį pasakyti nepavyksta. Daugiau komplimentų nusipelno jo bendražygio Baffo vaidmens atlikėjas Yassaui Mergalijevas, kuris savo plastika ir išraiškingumu smarkiai pralenkė visus kitus atlikėjus ir vienintelis sukūrė gyvo žmogaus, o ne šokančios marionetės įvaizdį. Kiti šokėjai, matyt, savo personažuose nerado jokių žmogiškų bruožų, tad tik sąžiningai atliko choreografines užduotis. Markizė de Pompadur nuo Henrietės, Manon ar Kamargo skyrėsi tik suknios spalva ir galvos papuošalu, bet kai jos visos išsinėrė iš suknių ir liko tik aptemptais kūno spalvos triko, suvienodėjo, ir jau sunku buvo atskirti, kas su kuo šoka. Šių damų vieta šalių istorijoje neturėjo jokios reikšmės, nes banaliame pasakojime apie lovelasą jos tėra tik meilužės.

        Spektaklio choreografija priminė paauglystėje skaitytą L.Borisovo romaną „Žiulis Vernas“. Jame rašoma, kad būdamas labai jaunas Vernas žavėjosi Aleksandro Diuma kūryba. Jis parašė pjesę ir, baimindamasis pasiūlyti ją teatro direktoriui, perskaitė savo kūrinį teatro valytojai, kuri pasakė, jog „ponas Diuma, matyt, buvo labai pavargęs, kai rašė šitą pjesę“.

        Žiūrint „Kazanovą“ man vis į galvą ateidavo mintis, jog maestro Maurice‘as Bejart‘as taip pat buvo pavargęs, kai kūrė šį spektaklį, todėl sudurstė jį iš savo paties choreografinių citatų. Pristatant D.Sonnenblucką visur pirmiausia minima, jog jis mokėsi M.Bejart‘o vadovaujamoje Mudros mokykloje ir „šoko su Jorge Donnu“ (tarsi tai pridėtų talento), tad nenuostabu, jog garsaus mokytojo stilius ėmė dominuoti šio choreografo kūryboje. Ir jei jau spektaklio režisūra buvo beveidė, tai labai norėjosi įžvelgti bent jau Sonnenblucko choreografinę stilistiką, jo kūrybos bruožus, tačiau jie vargiai galėjo prasimušti pro „bežarišką“ kiautą.

        Jau minėtoje (beje, puikiai parengtoje) „Kazanovos“ programėlėje, choreografas prisipažįsta, kad jam šis spektaklis – taip pat ir šou. Tai bene pats tiksliausias apibūdinimas – iš tiesų, susidarė įspūdis, jog tai spektaklis, sukurtas pramogai – paganyti akis ir ausis gražių vaizdelių ir pop muzikos pievose. Tarsi kas šeštadienio vakarą užkeltų Bejart‘o spektaklį ant baro scenos. Pusnuogių sijonuotų erotiškai užpakalius kraipančių vyrų torsai, plastmasinėmis barškančiomis vėduoklėmis manipuliuojančios plačiai besižargstančios šokėjos, simetriški šokių piešiniai, unisonu šokančios grupės, jausmingi duetai – visa tai vyksta skambant džiazo, pop ir klasikinės muzikos „gabalams“ (niekaip negaliu šiame kontekste pavadinti jų „kūriniais“). Kažkada, ko gero, būtume tai pavadinę „estradiniu baletu“ (sovietiniais laikais buvo toks terminas).

        Visame tame margumyne tik keli spektaklio pradžios epizodai išliko atmintyje kaip žadantys kažką intriguojančiai įdomaus: entrée, kai iš nišos, tarsi iš apšviestos lifto kabinos pasirodė visi personažai, apsirengę įspūdingais, bet vėliau jokios reikšmės neturėjusiais, istoriniais kostiumais; nuostabus Kazanovos ir Baffo duetas pagal Händelio ariją, erotiškesnis už visus vėliau šoktus mišrius duetus ir sukėlęs mintį, kad žymiajam lovelasui ne vien tik moterys lovoje teikė džiaugsmą; Baffo šokis su Pompadur (dėka jau minėto Y.Mergalijevo žavesio). Visas kitas veiksmas atrodė gerokai ištęstas, su nuolatiniais aukštai kilojamų kojų ir vartymosi ant žemės pasikartojimais.

        Bet... Išeidama iš teatro arenos savo džiaugsmu netrykštančia fizionomija labai nustebinau jaunutę rūbininkę, kuri, atrodo, buvo be galo sužavėta spektaklio. Ir pabandžiau pažvelgti į „Kazanovą“ pramogos šokio teatre ieškančio žmogaus akimis. Taip, tai buvo tikras muzikinio teatro spektaklis – su pretenzijomis į blizgučiais papuošto kartono prabangą ir atpalaiduojančią euforiją, su margu muzikiniu koliažu „kiekvienai sesutei po auskarėlį“, kad niekam nenusibostų. Kas atsispirs energingam pusnuogių macho šokiui ir varjetė šypsenomis pasidabinusių moterų aukštai a la ballet kilojamoms kojoms? O lengvi vyrų solistų šuoliai ir erotika pulsuojantys duetai? O lyromis ir gaubliais papuošti perukai? Tada imi suprasti dvi merginas pirmoje eilėje, kurios, vos pasibaigus spektakliui, pašoko iš vietos, nepaisydamos, kad užstoja vaizdą už jų sėdintiems žiūrovams, ir ėmė energingai ploti vis tarpusavyje pasidalindamos įspūdžiais. O kadangi Lietuvoje plojimo stovint virusas jau seniai sukėlė pandemiją, tai, nors ir kiek vangiai, ėmė kilti ir kiti – negi vėpsosi į krutančią priešais stovinčiojo sėdynę?

       O Kazanova? Tas, iš XVIII a.? Ach, tas Kazanova... Nesu tikra, kad jis ten buvo. Bent jau ne Kazanova – rašytojas, filosofas, kabalistas, šnipas, diplomatas, matematikas ir t.t. Spektaklis galėjo vadintis „Don Žuanas“, arba ..., arba... (įrašykite bet kurį kitą jums žinomo lovelaso vardą). Svarbu, kad tai primintų jausmingą šou.

Vita Mozūraitė